Karališkasis britų architektų institutas (RIBA) portugalų architektą Alvaro Siza Vieira apdovanojo aukso medaliu. Konkurso komisija įvertino architekto kūrybos gilumą bei jo gebėjimą kurti meistriškus ir „neišvengiamus“ projektus, gimstančius iš supančios gamtinės bei architektūrinės visumos. Šis prizas papildė kitų, ne ką mažiau svarbių šio architekto trofėjų kolekciją: Alvaro Aalto medalį (1988) bei Pritzkerio premiją (1992).
Architekto kūryba priskiriama lakoniškajam modernizmui, tolimam nuo perdėtų išorinio efektingumo paieškų. Tarp jo projektų nėra paties didžiausio pasaulyje oro uosto ar didžiausio dangoraižio, o dauguma jo suprojektuotų pastatų susitelkę Pirėnų pusiasalyje (nors jam teko projektuoti ir Lotynų Amerikoje, Vokietijoje bei Olandijoje).
Tuo pat metu jo darbai išsiskiria dėmesiu detalėms, funkcionaliajai projekto pusei, jo naudojimui ateityje. Nežiūrint į tai pats architektas nuolat pabrėžia, jog siekia kūrybos laisvės ir eina eksperimentavimo keliu. Tačiau jo suprojektuotose pastatuose vengiama bet kokių nereikalingų detalių. Neatsiejama formos ir funkcijos vienybė, idealus balansas tarp šių dviejų sąvokų – būtent tai, ko dažnai trūksta šiuolaikinei architektūrai.
Dar vienas neginčijamas A. Siza darbų privalumas – jų gebėjimas idealiai sugyventi su supančia gamta ir istorine aplinka. Jis niekuomet nenuolaidžiauja masiniam skoniui, atsisako aklai mėgdžioti istorinės architektūros bruožus. Gal būtent todėl dar 1990 m. gimtinėje jo niekas tinkamai neįvertino, nors jo statiniuose yra daug daugiau portugališkos architektūros dvasios nei bet kurio kito architekto kūryboje. Tai kartu yra ir pagrindinis A. Siza kūrybos skirtumas nuo šiuolaikinių modernizmo krypties atstovų darbų. Jo pastatai nesivelia į konfliktą su supančia architektūra, bet ir nesiekia su ja susilieti, papildydami ją ir sudėdami naujus akcentus.
Visi šie A. Siza architektūros bruožai – formos ir funkcijos balansas, įvairialypė tipologija, profesionalus sąžiningumas stiliaus prasme – iškyla kaip alternatyva globalizmo epochos korporatyviniam glotnumui bei paviršutiniškam modernumui. Toks požiūris vienija A. Siza su tokiais architektais kaip Davidas Chipperfieldas, Johnas Pawsonas, Peteris Zumthoras bei Rafaelis Moneo. Visi jie tęsia „klasikinio“ XX a. modernizmo tradicijas, kartu eksperimentuodami bei praturtindami jį naujomis formomis.