Neišsemiamos akmens pritaikymo galimybės

Kaip posakiu „kertinis akmuo“ nusakomos pamatinės vertybės, taip ir akmuo, kaip gamtos dovana, niekada nepraranda jam suteiktų ypatybių ir bėgant laikui statyboje nuolat atrandamas iš naujo. Nesvarbu, kokiam pastato elementui − fasadų apdailai, laiptams, atskiroms virtuvės bei vonios detalėms, grindims ar židiniams – nusprendžiama naudoti akmenį, visada galima atrasti tinkamiausią estetinį ir funkcionalų sprendimą. Statybose akmuo naudotas nuo neatmenamų laikų. Senovėje ši medžiaga vertinta dėl ypatingo tvirtumo bei atsparumo, o šiandien daugiau kreipiamas dėmesys į akmens grožį, ekologiškumą bei natūralumą. Todėl renkantis akmenį neverta apsiriboti vien granitu ar marmuru − juk įvairiuose pasaulio karjeruose egzistuoja daugybė rūšių akmenų, jų apdirbimo būdų bei skirtingo akmens komponavimo galimybių, leidžiančių išryškinti visiškai neįprastas akmens ypatybes.

Akmenys − laiko pasiuntiniai

Būtent dėl akmens patvarumo iki mūsų dienų išliko dauguma įvairių epochų statinių, liudijančių praeities kartų pasaulėžiūrą bei santykį su gamta. Akmenyse išraižyti magiški ženklai, kadaise turėję apeiginę prasmę, šiandien lyg durys veriasi į protėvių buitį bei dvasinį pasaulį. Nors akmeniui, kaip gamtinės kilmės medžiagai, suteiktas ypatingas tvirtumas, vis dėlto daugelis kultūrų jį traktuoja ne kaip kažką sustingusio, negyvo, bet kaip suteikiantį gyvybę bei sutvirtinantį žmogaus ryšį su dvasiniu pasauliu, elementą. Ankstyvojoje antikoje, tolimuosiuose Rytuose netašytas akmuo simbolizavo žmonių pavidalo dievus. Neolito ir vėlesnėse priešistorės kultūrose itin paplito ratu sustatytų plokščių akmenų statiniai, senovės keltų vadinti kromlechais, kuriems buvo suteikiama magiškų galių. Megalito kultūros architektūriniams dariniams skirti akmenys net tuomet dažniausiai buvo gabenami iš tolimų šalių. Todėl nenuostabu, kad ir šiandien patys neįprasčiausi sprendimai atkeliauja iš svetur.

Klaidingi mitai apie atskirų regionų akmens rūšis

Dažnai atsitinka taip, kad įvairiomis akmens rūšimis iš skirtingų regionų prekiaujančių įmonių atstovai teigia, jog būtent jų gabenamas akmuo turi geriausių ypatybių, tačiau tai netiesa. Pavyzdžiui, neretai teigiama, kad iš Ukrainos gabenamas akmuo dažniausiai būna įgėręs didelį radiacijos kiekį, neigiamai veikiantį pastato šeimininko sveikatą. Tačiau į Lietuvą gabenamas ukrainietiškas akmuo yra sertifikuotasiratitinka visus jam keliamus reikalavimus. Neretai tenka išgirsti ir tai, kad visi iš Kinijos gabenami akmenys yra nekokybiški, tačiau teiginys vėlgi neteisingas. Kinijos teritorija didžiulė, joje gausu itin kokybiško akmens. Minėtieji gandai sklando tik dėl to, kad dažniausiai tenka susidurti su pigiomis akmens rūšimis, nes kokybiškas produktas, be kita ko, išsiskiria ir didele kaina, į kurią įeina ir transportavimo išlaidos. Akmens kaina priklauso nuo jo atsparumo, patvarumo, abrazyvinių ypatybių bei retumo.

Kiekviena statybai skirta akmenų rūšis privalo turėti sertifikatus,kuriuosenurodomosakmenų rūšies ypatybės. Specialios institucijos stebi bei vertina kiekvieno karjero darbą bei akmens kokybę. Atgabenant vieną ar kitą akmenų rūšį, su žaliava į įmones atkeliauja ir patvirtintos sertifikatųkopijos.Šiuo metu Lietuvoje galioja visoje Europos Sąjungoje priimtos normos.

Individualiems poreikiams − skirtingas akmuo

Kalkakmenis − viena seniausių statybinių medžiagų, naudota dar Mikerino ir Khafre piramidėms statyti, kartais dar vadinama ir litografiniuakmeniu,nesbuvonaudojama litografijai.Taivienalytis,smulkiagrūdiskalkakmenis, jį galima skaidyti sluoksniais. Daugelis žino litografinioakmenskasyklas Zolenhofene (Vokietija), kur buvo rastas archeopterikso – paukščių protėvio – atspaudas.

Tai visuotinai paplitusi nuosėdinė uoliena, plačiai naudojama pastatų statybai bei ap dailai. Apdailai gali būti naudojamas visiškai neapdirbtas ir apdirbtas: poliruotas, degintas, apdirbtas smėliasrove bei šlifuotas kalkakmenis. Dažniausiai būna baltos, vadinamosios „broken white“ (balta spalva nevienalytė, su šviesesnio ir tamsesnio atspalvio ruožais), smėlio, šviesiai rudos, gelsvai rusvos, rožinės bei pilkos spalvos.kmens

Gneisas − metamorfinėuoliena,susidariusiregioninio metamorfizmometuišnuosėdinių ar magminių uolienų. Gneisas išsiskiria savo tekstūra. Jame aiškiai matyti sluoksneliai. Šio akmens sudėtis panaši į granito, jis daugiausia sudarytas iš tų pačių elementų, todėl, kaip ir granitas, šis akmuo – nepakeičiama medžiaga takeliams bei grindiniams grįsti ir sienoms apdailinti. Be to, dėl tik jam būdingų komponentų toks akmuo nesunkiai skeliamas. Naudojamas tiek privačių pastatų, tiek visuomeninės paskirties objektų statyboje. Dažniausiai būna rudos, pilkos, sidabro bei smėlio spalvos.

Granitas bei marmuras – dažniausiai mūsų bei gretimose šalyse pastatų statybai ir apdailai naudojamas akmuo. Granitas − natūrali gamtinė uoliena, kasama įvairiose pasaulio šalyse. Degto arba tašyto paviršiaus granitu dengiami pastatų fasado bei interjero elementai, įvairios lauko dangos, aikštės, laiptai, palangės, pakopos, cokoliai, terasos, tvoros, grindys, židiniai, stalviršiai bei kitos interjero detalės. Poliruotos, tašytos arba degintos granito plokštės puikiai tinka fasadams, aikščių grindiniams, laiptams bei kitiems architektūros elementams ir užtikrina praktišką bei ilgalaikę paviršių eksploataciją. Granito paviršius neyra, jam būdingas ypatingas atsparumas šalčio ciklams, todėl itin tinka nuolat eksploatuojamiems paviršiams. Dažniausiai būna rusvai gelsvos, geltonai rusvos, rožinės bei žydrai pilkos spalvos. O marmuras − minkštesnis akmuo, tačiau tik dėl jam vienam būdingų ypatybių gali būti ypač įvairiai pritaikomas. Tiek poliruotas, tiek nepoliruotas marmuras atskleidžia itin didelį spalvų spektrą.

Kvarcitas − itin kieta uoliena, ypatingai patvarus akmuo, neturintis jokių ertmių ar akytumo. Šią aukščiausios rūšies uolieną daugiausia sudaro kvarcas, jos paviršius lygus. Dažniausiai naudojamas grindims bei takams kloti, tačiau gali būti taikomas ir sienų apdailai, nes išsiskiria ypatingai gausia spalvų gama: geltona, balta, rožinė, žalsvai ruda, žaliai pilka, rausvai ruda, aukso spalva, žalsvai rožinė, šviesiai pilka, mėlynai juoda, žalia bei kiti spalvų deriniai.

Daugelį dekoro variacijų galima išgauti naudojant skalūną − patvarią, tačiau nesunkiai skylančią uolieną. Skalūnas dažnai būna pilkšvai melsvos bei violetinės spalvos, todėl itin vertinamas kuriant modernią sendinto tipo pastatų fasadų apdailą. Jo pranašumas tas, kad jis lengvai pasiduoda skeliamas paraleliai skirtingo storio lakštais. Be minėtų spalvų, jis gali būti intensyviai juodos, šviesesnės juodos, žydros, violetinės ar rūdžių spalvos. Tai priklauso nuo to, iš kur gabenamas. Šis akmuo puikiai tinka tiek interjero, tiek fasado apdailai.

Porfyras suteikia laisvę kūrybai

Magminės kilmės uoliena porfyras dar apibūdinamas kaip iki galo nesusiformavęs granitas, kuris gali būti itin patvarus, ypač jei jame daug kvarco. Porfyro spalvos varijuoja nuo rausvai rudos iki purpurinės. Kvarco prisotintas porfyras, kaip ir granitas, dėl ypatingo patvarumo dažnai naudojamas viešosioms vietoms grįsti (aikštėms, šaligatviams ir pan.). Siekiant paprasčiau nusakyti porfyro spalvas, esančias akmens rinkoje, dažnai sakoma, kad pagrindinės jo spalvos − pilka ir raudona, o šių spalvų variacijų yra begalė.

Šiandienėje architektūroje porfyras itin daž-nai ir įvairiai naudojamas: ir kaip apdailos medžiaga, ir kaip medžiaga įvairiems grindiniams grįsti, sienoms bei kitiems pastato elementams: laiptams ir langų atbrailoms rėmams.

Grindiniui naudojamą porfyrą galima apibūdinti pagal geometrines akmens formas bei jų apdirbimo būdus. Keliams grįsti naudojami vadinamieji tašyti grindinio akmenys (grindžiama plokščiais akmenimis).

Keliams bei takeliams grįsti dažniausiai naudojamas skalūnas, vadinamasis „Trovanti“, kurio randama upėse. Jis išsiskiria gamtos suformuota geometrija bei tekstūros įvairove. Toks kelių grindimo būdas Italijoje žinomas nuo XVIII amžiaus. Į šią šalį toks porfyras buvo gabenamas iš šalia Romos esančių Colli Albani apylinkių. Kitos Europos šalys šį akmenį kaip kelių grindimo priemonę atrado XIX amžiuje. Porfyro elementai šiandien apdirbami specialia tašyto akmens technika, vadinama „Cubetti“ (tašytas akmuo), „Binderi“ (plytos) ir „Smolleri“ (smulkios plytos). „Cubetti“ − kubo formos grindinio akmenys, išsiskiriantys natūralia išvaizda, pabrėžiantys akmens natūralumą. Kitam porfyro grindiniui suteikiama stambių bei smulkių plytų forma.

Nelygus ir grublėtas skelto porfyro paviršius itin dera su kitomis natūralios kilmės medžiagomis. Toks pat akmuo gali būti naudojamas ir lauko židinio apdailai, todėl aplinka atrodo stilistiškai vientisa ir išbaigta.

UAB „AIP“
Ateities g. 10, LT–08303 Vilnius,
Tel./Faks (8 ~ 5) 270 1557,
El. paštas [email protected]
Svetainė www.aipplytos.lt