 |
 |
 |
2008 m. liepos 2 d.
Fasadas kaip aktualiausias architektūros „sluoksnis“Klasikinio fasado idėja asocijuojasi su idealizuota iliuzinio miesto vizija. Pažvelgus iš daugelio amžių Mikelandželo ir Paladijaus laikų frontonų perspektyvos, nenustoji mėgautis jų perfekcionistinių kompozicijų puikumu. Jų geometrijoje galima įžvelgti ne tik visatos harmoniją, bet ir patiems autoriams nežinomo virtualumo. Taip pat dažnai pastatų fasadai lyginami su žmonių veidais ir drabužiais, jiems tenka pagrindinis vaidmuo architektūros suvokime. Oskaras Vaildas pabrėždavo: „Tik paviršutiniški žmonės nesprendžia pagal išorinė išvaizdą“. Pirmieji, dar XIX a. viduryje, fasadus „išlaisvino“ amerikiečių architektai. Kartu su plieno konstrukcijų sukūrimu į fasadus atkeliavo emancipacija. Ažūrinius keraminius ir metalinius fasadus su motyvais–ornamentais, pasufleruotais pačios gamtos sukūrė amerikiečių architektas Louisas Sullivanas (1856—1924). Griežti, stilingi stiklo bei plieno fasadai – išskirtiniai amerikiečių architekto–modernisto Ludwigo Mies van der Rohes (1886–1969) efektingų dangoraižių bruožai. Savotiškos gyvybės fasadams suteikė ir Le Corbusier (1887–1965) poetiškumas. Tarp šiuolaikinių architektų tapo madinga plieno konstrukcijas „įvilkti“ į ryškius fasadus–„aplankus“, paverčiant įprastus pastatus savotiškais ateities architektūros statiniais–kraštovaizdžiais. Dvigubi ir trigubi stikliniai fasadai atlieka svarbų vaidmenį kuriant ekologiškus ateities pastatus. Fasadai vėl tapo pačiu aktualiausiu architektūros „sluoksniu“. O šio pasakojimo tema – Tokijuje esančio „Airspace“ komplekso fasadas, sukurtas kaliforniečio architekto Thomo Faulderso. Kampiniame sklype dabartinio „Airspace“ komplekso vietoje kažkada stovėjo užsakovo šeimos būstas. Siekiant maksimalaus pelno pastatą teko nugriauti, o kartu atsikratyti ir aplink augusių krūmokšnių bei medžių, atsiminimų vėliau tapusių svarbiu šios istorijos siužetu. Namo bei sodo vietoje išdygo modernus šiuolaikinis keturių aukštų kompleksas pagal jauno vietinio architekto Hajime Masubuchi projektą. Pirmuosiuose dviejuose aukštuose įsikūrė mokomosios klasės ir foto studija, o trečiame ir ketvirtajame – keletas butų. Pagrindiniu projekto akcentu, kaip jau galima nuspėti, tapo naujojo pastato fasadas. Pastarąjį sukurti specialiai buvo pakviestas T. Fauldersas, modernių pažiūrų architektas, išsiskiriantis subtiliai, preciziškai apmąstytais projektais – architektūriniais (daugiausia originaliais vieno šeimos būstais), instaliaciniais bei teoriniais, ir dar – neseniai Kalifornijos menų koledžo (CCA) profesoriumi tapęs H. Masubuchi. Antrasis architektas yra tiesiogiai susijęs su užsakovu, mat pastarieji yra jo tėvai. T. Faulderso užduotis buvo ganėtinai konkreti ir apibrėžta – sukurti naujam pastatui nepakartojamai gražią išvaizdą, kurią JAV architektas puikiausiai įgyvendino. Jo neįprastame fasade–ekrane ir telpa visa jo architektūra. Tai savotiškas teatras, kuriame viena graži dekoracija tampa tikru spektakliu. Architekto mintis paprasta ir poetiška – naujojo komplekso fasado raštuose atkurti prarastojo sodo įspūdį. T. Fauldersas pasakoja, kad pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu jam tapo itin vešli augmenija, kurią teko visiškai iškirsti statybų metu, dar prieš jam prisijungiant prie projekto. Anot jo, tai buvo labai efektyvi „buferinė“ zona, tarp privačios namo bei visuomeninės gatvės erdvės. T. Fauldersas yra didelis japonų architekto Kengo Kuma gerbėjas, kurio tinkleliniai ekranai iš bambuko, lentelių ir kitų meniškai suderintų medžiagų tapo atspirties tašku eksperimentiniams „Airspace“ fasado dizaino ieškojimams. T. Fauldersas išbandė šimtus variantų ir palaipsniui nuo besijungiančių ir besiskiriančių vertikalių ir horizontalių metalinių juostelių linijinės geometrijos perėjo prie tūrinio, dvisluoksnio sprendimo su kreivų linijų raštais. San Francisko gyventojas, T. Fauldersas gerai žinojo Meno muziejaus „De Young“ (2005 m. perstatytas pagal „Herzog & de Meuron“ projektą) varinius perforuotus fasadus. Pastarieji, be kita ko, kėlė ir asociacijas su medžių lapija. Tačiau T. Fauldersui norėjosi pasiūlyti kažką ne tokio akivaizdaus bei vienodai besikartojančio. Jo paieškose gimė dviejų raštuotų plokštumų, atskirtų nedideliu atstumu viena nuo kitos, idėja – siekiant dinaminio optinio efekto. Pastato ir fasado projektai buvo vystomi paraleliai, tačiau nepriklausomai vienas nuo kito. Japonų architektas „išvedė“ savo stiklinius tūrius iki pat sklypo ribos. Kuomet T. Fauldersas papasakojo apie savo platų ekraną, pasirodė, kad pagal vietinį reglamentą dekoro elementams leidžiama išsikišti už sklypo ribos ne daugiau nei 20 cm. Būtent tokioje erdvėje T. Fauldersas ir įspraudė savo suprojektuotas plokštumas. Apsisprendęs dėl fasado geometrijos ir ornamentų, architektas kreipėsi pagalbos pas buvusį savo mokinį Seaną Ahlquistą, eksperimentinio biuro „Proces2“, besispecializuojančio kompiuterinių vizualizacijų srityje, vadovą. Jų bendradarbiavimas atvedė prie paties įdomiausio. Taikant vadinamąją parametrinę kompiuterinę programą, architektai sukonkretino gan abstrakčius pradinius raštus. Galutinis fasado vaizdas buvo formuojamas kartu iš dviejų pusių – grafiškai ir suvedant skaitmeninius duomenis. Pavyzdžiui, į algoritminius skaičiavimus buvo įtraukti konkretūs skirtingų patalpų apšvietimo parametrai bei iš vidaus atsiveriantys vaizdai. Programos esmė ta, kad taip dizaineriams sukuriama galimybė kontroliuoti ne tik formą, erdvės atvėrimo laipsnį ir atskirų raštų fragmentų kreives, bet ir kurti bei koreguoti bendrą raštų charakterį. Tokia visapusiška procesų kontrolė, bandymų būdu, leidžia per trumpą laiką apsvarstyti daugybę variantų, ir galiausiai pasirinkti patį efektyviausią. Tokio rašto sudėtingumas ir įvairiapusiškumas užtikrina tai, jog fasadas taps visiškai nenuspėjamas. Galutinis fasadas primena švelnius mezginių nėrinius. Kiekvienas iš dviejų jo sluoksnių suformuotas dviejų kompiuteryje sugretintų piešinių ir iškirptas lazeriu ant plonyčių kompozicinio, aliuminio ir plastiko lydinio, lakštų. Bendras ornamentas sudarytas iš 1 x 2 m plokščių. Lyg ore kybantis fasadas užtrauktas ant eilės plonyčių nerūdijančio plieno lynų. Tačiau fasado dailumas bei trapumas apgaulingi. Jis paskaičiuotas taip, jog atlaikytų, tokius dažnus Tokijuje, taifūnus ir stiprius žemės drebėjimus. Sudėtingame optiniame rašte, rodos, nėra nei pradžios, nei pabaigos. Jį nupasakoti nėra lengva – efemeriškumas, porėtumas, peršviečiamumas, plastiškumas, poetiškumas, šviesos žaismas – tai tik keletas apibūdinimų, kuriais savo kūrinį nusako architektas. Jo teigimu, projektas jam pasirodė ganėtinai sudėtingas būtent dėl to, kad nebuvo jokių apribojimų. Vienintelis šiam fasadui iškeltas reikalavimas – grožis, kas visuomet yra subjektyvu ir sąlygiška. Savo paieškose architektas pabandė taikyti tam tikrų parametrų sistemą. Rezultatas – skulptūrinis perforacinis objektas, keliantis daugybę asociacijų. Fasado statiškumas bei plokštumas lengvai kompensuojamas neįprastai dinamišku ornamento gilumu, kurio suvokimas keičiasi su lyg mažiausiu saulės apšvietimo bei stebėjimo kampo pasikeitimu. Ypatingą malonumą suteikia groteskiški dieniniai bei naktiniai fasado persikūnijimai. Be to jame nėra paslėpta jokio papildomo apšvietimo ir kiekvieną naktį chaotiškas interjerų mirgėjimas visai šiai kompozicijai suteikia dinamiškos choreografijos.
|
  |
