Gaudi, Antonio / Ispanija

Kataloniečių architektas visą savo gyvenimą dirbęs Barselonoje ir jos apylinkėse. Art noevau (XIX a. pab. – XX a. pr. kryptis, kurios atstovai siekė sukurti stilistiškai vientisą gyvenamąją aplinką, suartinti dailiuosius menus ir pramoninę gamybą) krypties atstovas Ispanijoje. Savo kūryboje A. Gaudis tęsė katalonų architektūros tradicijas.

Jo simbolistiniai negotikiniai projektai perkrauti detalių. Tekstilės gamintojo Eusebio Guelio rūmų (1885–89) fasado apdailai jis puikiai parinko reikiamas medžiagas. Pamažu siekdamas atsisakyti praeities architektūrai būdingų elementų siekė sukurti vieningą ansamblį. Guelio parką (1900–14) Barselonoje sukūrė naudodamas tik pigias priemones – skaldą ir plytinį laužtuvą, tačiau tuo pat metu įsigilino į jam patikėto kraštovaizdžio idėją, tad visi statiniai tiesiog tapo gyvosios gamtos dalimi.

Kiti architekto darbai:

Casa Mila (1905–10);
Barselonos šventovė – Šv. Šeimos bažnyčia, kurią architektas pradėjo 1884, bet iki mirties taip ir nebaigė, liudija apie tai, kokią didelę reikšmę jis teikė naujojo meno estetikai.

A. Gaudis statė pastatus be planų ir brėžinių, galima sakyti, lipdė juos kaip skulptūras, naudodamas gyvą natūrą. Pavyzdžiui, projektuodamas suolo formą ant dar nesustingusio šlapio gipso sėdynės ruošinio jis pasodindavo apnuogintą modelį, kad įsispaudę išlinkimai kuo labiau primintų gyvą formą. Kurdamas bokštų ir kupolų formą A. Gaudis pakabindavo visą maišelių ant virvelių sistemą – galiausiai šis atvaizdas veidrodyje pavirsdavo statinio maketu. Jis mėgdavo sakyti, kad naudoja formas, kurios visuomet sutinkamos gamtoje. Ne veltui būtent jis šiandien dažnai vadinamas bioniškojo stiliaus pradininku. Dažnai jo architektūra interpretuojama kaip meno kūrinys, o ne kažkokių konstrukcijų visuma.

Architekto klubo svetainė http://www.gaudiclub.com/