Ar pritariate mokesčio didinimui apleistiems pastatams?


Vitražas mirė. Tegyvuoja vitražas!

Akyla akis turėjo pastebėti, kad šiuolaikinė lietuviška architektūra su didžiausiu trenksmu įsiveržė į mūsų miestus. Nukreipusi žvilgsnį tik į save, ji nesiskaitė nei su esamais pastatais, nei su miesto žaliaisiais plotais. Ji sugebėjo eliminuoti net kai kurias dailės šakas, kurios nuo senų laikų, kaip kūdikis nuo motinos, tiesiogiai priklausė nuo architektūros. Taip nutiko ir vitražui.

Vitražo istorija Lietuvoje neatsiejama nuo stiklininkystės ir skaičiuojama nuo XV–XVI a. Dabartinėje Stiklių gatvėje įsikūrusiame stiklo ir jo dirbinių centre buvo gaminami indai, veidrodžiai, sietynai ir vitražai, kuriais meistrai aprūpindavo ne tik LDK, bet ir gretimas šalis: Lenkiją, Rusiją ir Vokietiją. XVIII a. stiklininkystė pasiekusi savo klestėjimo viršūnę, XIX a. antrojoje pusėje ėmė smukti ir atgimė tik praėjusiame šimtmetyje. Pasibaigus karui susikūrė Dekoratyviosios ir monumentaliosios tapybos katedra, kuriai vadovavo iš studijų Paryžiuje sugrįžęs Stasys Ušinskas. Pokario laikotarpiu įsivyravusi socialinio realizmo dailės samprata neleido skleistis individualiam kūrėjo braižui, tačiau pirmoji vitražistų karta pasėjo perspektyvas vitražui suklestėti Lietuvoje.

XX a. 6–7 dešimtmetyje įsivyravus moderniam stiliui, architektai pradėjo remtis iracionaliais funkcionalizmo principais, naudoti naujas statybines medžiagas – gelžbetonį, stiklą ir kt. Taigi atsirado konstruktyvūs baldai, o lakonišką architektūrą papildė dailės darbai. Septintajame dešimtmetyje, perėmę čekų stiklo mokyklos patirtį, Antanas Stoškus ir Kazys Morkūnas vitražus kūrė iš storo stiklo luitų, tvirtinamų gelžbetonio karkase ir apšviečiamų dirbtine šviesa. Taip lietuviai tapo naujos krypties pradininkais. Simbolines temas pamėgę ankstyvieji storojo stiklo meistrai ėmė net lyderiauti Sovietų Sąjungos meno aplinkoje.

Klasikinio plonojo stiklo vitražo technika į meno areną sugrįžo jau kartu su nauja vitražistų karta (Bronius Bružas, Konstantinas Eugenijus Šatūnas, Henrikas Kulšys), kurių darbai paplito naujuose namuose ir rekonstruojamų senamiesčių interjeruose.

Paskutinis XX a. dešimtmetis nebuvo palankus šiai meno rūšiai plisti. Ekonomikos ir politinio gyvenimo pokyčiai pirmiausia darė įtaką architektūrinei sklaidai. Dekoro visai atsisakiusi architektūra privertė monumentalistus ieškoti naujų kūrybos krypčių. Tad menininkams beliko prisitaikyti prie architektų keliamų reikalavimų. Vitražuose atsirado didelių stiklo plotų, minimalistinių kompozicijų, buvo atsisakyta švino siūlių, apdirbant stiklą imta taikyti daug naujų technologijų (graviravimą, liejimą, pūtimą, derinimą su kitomis medžiagomis ir t. t.). Išpopuliarėjo kamerinėms erdvėms skirti dekoratyvūs, nedideli vitražai. Tad iš senųjų, tradicijų persmelktų vitražų beliko tik vis dar nekasdieniškai suvokiama, mistifikuotašviesa, daranti įtaką visai aplinkai.

Apie vitražo meną kalbėti galima daug, tačiau visas šios dailės srities subtilybes, pranašumus ir problemas geriausiai sugebėtų atskleisti tik dirbantis šį darbą žmogus. Tad apie vitražą šiandien, apie naująją architektūrą ir šią unikalią dviejų menų sintezę pasakoja Žydrūnas Mirinavičius – vitražistas, stiklo menininkas ir parodų kuratorius.

Ką manote apie šiuolaikinę Lietuvos architektūrą?

Pirmiausia daug lemia kontekstas. Architektūrą galima vertinti pasauliniame kontekste, tačiau mums, dirbantiems ir gyvenantiems Lietuvoje, lengviau dabartinį gyvenimą palyginti su aplinka, kurioje mes augome, kur augo mūsų močiutės, t. y. su sovietiniu periodu, kaimu ar prieškariniu miestu. Dabartiniai pokyčiai labai ryškūs, tačiau man juos sunku vertinti kaip eiliniam gyventojui, kadangi aš visuomet daugiau žiūriu į langus, šviesą ir erdves. Dabartinės karkasinės struktūros ir didžiuliai stiklo plotai radikaliai keičia pačios architektūros veidą, o kartais net ir žmogaus vietą toje architektūroje. Visi dar pamename laikus, kai gyvenome standartinėse dėžutėse, kuriose buvo standartiniai baldai, standartinė buitinė įranga. Dabar einama individualumo link, dabar kiekvienas namas jau vis kitoks. Natūralu, jog pastebima didesnė pastatų įvairovė. Mums, monumentalaus meno kūrėjams, kiekvienas naujas pastatas, nauja erdvė, kelia vis kitokias užduotis, kadangi jau nebėra to vieno universalaus recepto, kuris padėtų į tą architektūrą ateiti.

Ar nėra grėsmės, kad architektūra taps labai technokratiška, tenkinanti tik kažkieno ambicijas?

Mums madas vis dar diktuoja Vakarų pasaulis. Dangoraižiai, karkasiniai stiklo pastatai jau nugyveno savo amžių Vakaruose, tačiau pas mus kaip tik atėjusi pirmoji banga tokių plikų ir standartizuotų erdvių – būtent dangoraižių. Net interjeruose paplito futurizmas ir minimalizmas, dominuoja kokybiškos brangios medžiagos, viskas švaru ir šalta.

Ar jums neatrodo, kad tokiuose interjeruose žmogus tampa svetimas?

Taip, tokie interjerai fotografuojami žurnalams, tačiau dažniausiai juose žmogaus nebūna. Nuotraukos atrodo labai gražiai, egzotiškai, kaip iš kokio parodos ar prekių katalogo, kur žmogus sunkiai suvokiamas. O kaip jaučiasi tokių interjerų gyventojai, aš nežinau, reikėtų jų pačių paklausti. Viena vertus, džiugu, kad to buto ar namo įrengimas patikimas profesionalams, tačiau žmonės jais per daug pasitiki, per mažai reikalauja. Architektai ir interjero dizaineriai sukuria namus kaip meno kūrinį ir išeina iš ten.

O gal kartais užsakovai ignoruoja kai kuriuos architektų patarimus?

Taip, teko lankytis prašmatniose patalpose, kur pasijutau lyg vaikščiodamas po prekybos centrą: dominuoja dideli stiklo plotai, baltos sienos, marmuro grindys, stovi keli pseudoantikvariniai baldai, bet tai tik negyva erdvė, nors sukurta gyvo žmogaus gyvam žmogui.

Kaip įsivaizduojate ateities namus?

Tai priklauso nuo pačios visuomenės, nuo jos augimo, supratimo, kad žmogus visuomenę gali kurti visą gyvenimą. Ištrūkę iš sovietinės okupacijos mes puolėme patys statyti namus, visi pirko Gariūnuose turkiškas užuolaidas, kilimus. Vėliau atsirado daugiau pinigų ir daugiau supratimo. Kaip valstybės negali valdyti virėja, taip ir pats žmogus negali sau namo pasistatyti. Atėjo profesionalų laikai. Manau, kad normalioje terpėje išaugęs ir išsimokslinęs žmogus supras, kaip jis nori gyventi, kokius jis nori namus turėti. Idealu, kai užsakovas ir architektas bendrauja kaip lygūs.

Koks yra stiklas šiandien?

Tai vėl galima vertinti prieštaringai. Stiklas radikaliai praplečia erdves. Pavyzdžiui, sėdėdami kavinėje, būdami pastato viduje, mes tarsi esame ir lauke. Žavu, kad esi panardinamas į miesto gyvenimą. Kita vertus, visi stiklo fasadai, žiūrint iš lauko, yra beveidžiai ir gana šalti. Didelis uždavinys architektams tą stiklo architektūrą padaryti darnesnę ir individualesnę, plokščiam stikliniam fasadui suteikti gyvasties.

Kaip manote, kokia reikšmė šiandieniame pasaulyje tenka šviesai?

Šviesa nepaprastai svarbi mūsų gyvenime, tai jau viduramžiais suprato teologai – Tomas Akvinietis šviesą tapatino su dieviškąja šviesa. Džiugu, kad šiuo metu mes vaduojamės iš įprastinio apšvietimo, kai patalpą apšviesdavo kambario centre kabantis vienintelis šviestuvas. Dabar apšvietimas tapo daug įdomesnis. Šviesa gali būti įvairiaspalvė, atsirado ir šviečiančios sienos, akvariumai, net baldai. Tai įdomu ir sveikintina. Kalbant apie miesto apšvietimą, svetur miestai tiesiog tviska, o Vilnius šioje srityje truputėlį atsilieka. Mirgančios, spalvotos reklamos parodo, kad visi mes gyvename iliuzijų pasaulyje. Kaip ir monitoriaus ekranas, siūlantis savo vaizdinius, taip ir švytinčios didelės reklamos mieste kartais sukuria buvimo ne čia arba kvietimo išeiti iš čia iliuziją. Jos mus nukreipia ne į čia ir dabar, o į kažkur. Taip mes galime prarasti buvimo čia pagrindą.

Vitražas Lietuvoje. Kokias tradicines specifinesypatybes išsaugojo šiuolaikinis vitražas ir kokių susiformavo naujų bruožų?

Šiuo metu vyksta tikrai labai dideli pokyčiai. Vitražas Lietuvoje yra stipri taikomosios dailės rūšis, bet nėra tokia sena kaip architektūra ar tapyba. S. Ušinsko darbai ir pokario lietuviškoji vitražo mokykla išgarsėjo visoje Sovietų Sąjungoje, ir jei ne tos sienos, manau, būtų pažengusi dar toliau. Kūrinių estetika, požiūris, vitražo ir architektūros santykis buvo suprastas gana konceptualiai, tokiu būdu buvo sukurta nepaprastai daug gerų europinio lygio darbų. Vidurinioji vitražistų karta dirbo ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungoje. Nuo tada ėmė plėtotis kelios vitražo rūšys: ištobulinta luitinio vitražo technologija, kai masyvūs stiklo luitai buvo mūrijami su betonu, išgaunant švytinčią masyvią stiklo sieną, taip pat buvo kuriama ir klasikinių vitražų. Dauguma darbų buvo ideologizuoti, bet kalbant apie patį architektūros ir vitražo santykį, tai buvo tikrai gera mokykla. Tačiau architektūrai pradėjus keistis, klasikinis vitražas neteko savo vietos. Klasikiniai, o ypač luitiniai vitražai, atlikdavę didelės, švytinčios, tačiau neperregimos sienos funkciją, netiko atviriems pastatams.

Dabartiniai vitražo pokyčiai pasaulyje įvyko prieš gerus tris dešimtmečius, kai vitraže buvo panaudoti skaidrūs ir vitrininiai stiklai, pereita prie įvairiausių technologijų, būdingų tūriniam stiklui: liejimo, pūtimo, ėsdinimo, klijavimo ir kt. Vitraže atsirado skaidraus stiklo plotų, pro kuriuos žmogus matydavo išorinį pasaulį. Kūriniuose tam tikrą vietą užėmė spalvotas ir skaidrus stiklas, o jiems susiliejus išgaunama puiki ne tik dienoms, bet ir metams bėgant kintanti kompozicija. Ši tendencija pastebima jau ir Lietuvoje.

Dar vienas svarbus dalykas, kad ne tik technologijos atėjo į vitražą, bet ir vis rečiau vartojamas pats žodis „vitražas“. Pastebėjau, kad užsienio literatūroje terminą „šiuolaikinis vitražas“ pakeitė „šiuolaikinis vitražas architektūroje“, o dar vėliau atsirado „architektūrinis meninis stiklas“. Žodis „vitražas“ pamažu išstumiamas.

Grįžkime prie techninių dalykų. Šiuo metu atsisakoma naudoti švino siūles. Ta rankų darbo švino siūlė, kuri vyravo gotikiniame vitraže, tas jautrus rankų darbas dekoruojant stiklą, vienaip atrodė masyvioje architektūroje, kurioje daug sienų ir dideli langai. Tačiau ta pati švino siūlė neįsivaizduojama šiuolaikinėje, asketiškoje, karkasinėje architektūroje. Ji per daug sunki, įneša daug nereikalingo grafiško smulkumo, dėl to ir atsirado toks tuščias tarpas vitražo mene – senasis vitražas buvo išstumtas iš architektūros, o nieko naujo dar nebuvo pasiūlyta. Taigi ir Vakaruose yra daug pastatų be jokio meninio stiklo. Kai Jameso Stirlingo paklausė, kodėl jis savo architektūroje nenaudoja vitražo, pastarasis atsakė, jog neteko matyti vitražo, kuris jam patiktų. Tai skamba gana žiauriai, bet aš jį visiškai suprantu. Prasidėjus meninio stiklo judėjimui, vitražistai pasinėrė į stiklo stichiją. Pasižiūrėjus į garsiausius pasaulyje stiklo menininkus, į jų biografijas, pastebima tai, kad jie visi studijavo vitražą ir vėliau pasinėrė į stiklo meną, arba atvirkščiai. Tai prasidėjo Vakaruose, bet pamažu ateina ir į Lietuvą.

Ar lengvai pavyksta vitražistams rasti bendrą kalbą su architektais?

Kartais bendraujant su architektais užtenka pasakyti, kad esi vitražistas ir išgirsti: „Oi ne.“ Kadangi vis dar yra architektų, kuriems žodis „vitražas“ asocijuojasi tik su klasikiniu K. Morkūno vitražu Kauno devintajame forte. Jie mano, kad vitražas šiuolaikinėje architektūroje neįsivaizduojamas. Tačiau vis daugiau architektų ima suprasti, kad šaltoka karkasinė architektūra reikalauja šilto prisilietimo. Dabar stiklas ateina ne tik į langą, jis įsiveržė į interjerą. Stiklu gali būti dekoruojamos lango plokštumos, įvairios nišos, šviestuvai, baldai, durys. Stiklas suranda vietą pačiose įvairiausiose interjero kertėse.

Kaip priartinti stiklo meną prie visuomenės?

Vitražas į visuomenę turėtų ateiti per parodas. Mes, keli jauni kūrėjai, esame susibūrę į grupę. Tai tiesiog grupelė žmonių, pasinėrusių į stiklo meną, bandančių ieškoti naujų kelių, naujos estetikos. Jau treti metai „Dalios“ salone rengiame savo parodas, propaguojame netradicinį požiūrį į vitražą, į stiklą. Aš pats, kaip tų parodų kuratorius, atrenku kūrėjus, atsisakiusius klasikinio vitražo ir naudojančius stiklą tik taip, kaip niekas dar nėra to daręs.

Ar klasikiniam vitražui negresia išnykimas?

Tikrai ne! Atsiradęs architektūrinis meninis stiklas nenustelbė klasikinio vitražo. Mes einame greta. Net jei man prireiktų sukurti klasikinį darbą, aš tikrai tai padaryčiau. Kol nemirs senoji architektūra, nemirs ir vitražas. Senamiesčio erdvėse ar bažnyčiose klasikinis vitražas visuomet pageidaujamas.

Ieva Siminonytė-Putriuvienė

Parsisiųsti straipsnį
2006 m. Žiema

   

Įmonių kategorijos: Architektai | Baldai, baldų gamyba | Dažai | Elektroninė įranga, jos priežiūra ir remontas | Elektros montavimo darbai | Interjero detalės, sprendimai | Įrankiai | Kompiuterių įranga ir jos priežiūra | Kompiuterių programinė įranga | Langai | Mediena ir jos apdorojimas | Metalo gaminiai ir konstrukcijos | Projektavimas | Santechnika, santechnikos darbai, vonios įranga | Statybos mašinos ir įrenginiai | Statybos paslaugos ir remontas | Valymo įrenginiai | Apdaila, apdailos medžiagos | Durys | Advokatai | Audito ir apskaitos paslaugos | Automobilių dalys, reikmenys | Chemijos pramonės gaminiai | Verslo konsultacijos | Farmacijos įmonės, medikamentai | Grožio salonai, kirpyklos | Bižuterija, juvelyrika | Kaimo turizmo paslaugos, sodybos | Kavinės, barai, klubai | Komunalinės paslaugos | Laisvalaikio ir poilsio paslaugos | Maisto prekių parduotuvės | Maisto produktai: įvairūs | Mokymo centrai | Nekilnojamasis turtas | Nuomos paslaugos | Odontologijos paslaugos, medžiagos, įranga | Parduotuvės, įvairios | Reklamos paslaugos | Restoranai | Siuvimas, siuvimo pramonė | Suvirinimo darbai, įrenginiai | Turizmo agentūros, kelionių organizatoriai | Veterinarijos paslaugos, vaistinės, klinikos